Stiliai

Kovos menų centre "Smauglys" yra praktikuojami MMA, BJJ, karatė šotokandziudo ir sambo stiliai.


MMA

silva belfort

MMA (mišrieji kovos menai) apima įvairiausias technikas, bokso, muaythai, karatė, laisvąsias imtynes, BJJ. Tai pats universaliausias kovinis sportas, kuriame kovotojas privalo mokėti kovoti tiek stovėsenoje, tiek parteryje, be to, kova trunka 3 raundus po 5 minutes (dėl čempionų diržų 5 x 5 min), todėl būtinas ypač puikus fizinis pasiruošimas.

MMA istorija turi gilias šaknis. Antikos laikais buvo itin populiarus pankrationas, kuris buvo sukurtas sujungus tuometinį boksą (kumštynes) bei imtynes. Tai buvo pirmasis mišrusis kovos menas. Praėjusios amžiaus pradžioje Brazilijoje BJJ meistrai (ypač Gracie šeimos kovotojai) pradėjo rengti Vale Tudo (port. viskas leidžiama) kovas, kuriose kovodavo įvairių stilių adeptai. Tai buvo gatvių kovos, praktiškai be apribojimų.

Pagal Vale Tudo modelį 1993 metais JAV buvo surengtas pirmasis UFC turnyras. Jo iniciatoriumi buvo BJJ meistras Rorion Gracie. Pirmuose UFC turnyruose kovotojai kovėsi plikomis rankomis, beveik be apribojimų, buvo draudžiami tik gyvybei pavojingi ir nesportiški veiksmai. Nebuvo nei laiko limitų, nei svorio kategorijų, buvo leidžiami smūgiai rankomis, kojomis, imtynių veiksmai. Oficialiai tokios kovos buvo vadinamos NHB (No Holds Barred – Be jokių draudimų). Laikui bėgant, siekiant išvengti traumų, buvo įvedamos įvairios taisyklės ir apribojimai. Tačiau nepaisant to MMA išliko  labiausiai artimu realiai kovai gatvėje iš visų dvikovinių sportų.

Terminas "MMA" vietoj "NHB" buvo pradėtas naudoti apie 2000-uosius metus.

Šiuo metu MMA yra labiausiai populiarėjantis dvikovinis sportas pasaulyje, populiarumu nusileidžiantis tik profesionalų boksui. Pirmoji organizacija UFC po šiai dienai išlieka galingiausia ir stipriausia organizacija pasaulyje. MMA kovos vyksta praktiškai visose pasaulio valstybėse, ne išimtis ir Lietuva.


Į viršų

BJJ

bjj1 Kas tas braziliškas džiu-džitsu, kurio paslaptis ir tradicijas ilgai saugojo ir puoselėjo Greisių šeima? Istorija siekia amžiaus pradžią.

Brazilija. Japonas Mitsujo Maeda, kovotojas „nuo gamtos“, Dzigoro Kano (dziudo įkūrėjo) mokinys, atsiduria Brazilijoje. Susitikimas su Gastao Greisiu baigiasi draugyste ir, reikšdamas padėką už palankumą ir suteiktą paramą, Maeda ima mokinti džiu-džitsu technikos (atsiskyręs nuo dziudo, Maeda grįžo prie džiu džitsu tradicijos pritaikydamas ją prie Vakaruose paplitusių kovos manierų) vyriausią Gastao sūnų Karlosą (tuo metu 11 metų berniuką). Tai buvo 1914 m. Kartu su Karlosu į džiu-džitsu užsiėmimus ėmė eiti ir kiti broliai. Lankyti treniruotes Gastao neleido tik jauniausiam sūnui Helio, nes šis buvo silpnos sveikatos ir, gydytojų teigimu, dideli fiziniai krūviai ją galėję dar labiau pabloginti. Bet Helio ateidavo į treniruočių salę, sėdėdavo ir atidžiai stebėdavo treniruotes, stengdamasis atsiminti rodomus veiksmus. Tėvo ir vyresniųjų brolių nuomonė pasikeitė, kai jie pamatė, jog fiziškai silpnas ir ligotas brolis Helio yra stiprus vidumi (dvasia) ir turi stiprų norą kovoti. Helio, treniruodamasis kartu su broliais, sparčiai tobulėja ir tampa pagrindiniu akademijos instruktoriumi, geriausiu džiu-džitsu technikos specialistu. Jis padaro didžiausią įtaką, formuojant braziliško džiu-džitsu techniką, taktinį paruošimą bei metodinę bazę. Helio Maedos technikai suteikę naują, brazilišką stilių. Nedidelio ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo vaikinas ieškojo techninių veiksmų ir taktikos, kuri padėtų silpnesniam įveikti fiziškai stipresnį kovotoją.

Džiu-džitsu tampa Greisių šeimos tradicija ir perduodamas iš kartos į kartą giminės rate. Tokie kovotojai kaip Riksonas, Roysas, Royleris išgarsino šeimos vardą ir parodė stiliaus pranašumus. Braziliško džiu-džitsu tartas žodis kovos arenose buvo svarus. Greisi šeimos klano rate saugomas ir puoselėjamas kovos menas, XX a. pabaigoje vėl buvo atiduotas pasauliui.

(Šaltinis voras-bjj.lt)


Į viršų

Karatė šotokan

shotokan

Gichin Funakoshi, Okinavos mokytojų koledžo profesorius ir Okinavos kovų menų asociacijos prezidentas, yra žinomas kaip modernaus karate įkūrėjas. 1922-aisiais metais jis buvo pakviestas pademonstruoti naują karatė stilių pirmojoje nacionalinėje atletikos parodoje Tokijuje. Įkvepianti meistro G. Funakoshi asmenybė turėjo didelę įtaką pasirodymui, kuris tapo sensacija. Gausybė prašymų pasiekė meistrą, kol 1936-aisiais metais jis įkūrė Shotokan mokyklą. Ši data laikoma Shotokan stiliaus vystymo pradžia.

Sensei Funakoshi buvo ne tik kovų menų genijus, bet ir literatūros talentas, parašęs knygą „Shoto“, kurios pavadinimas reiškia jo slapyvardį. Funakoshi mokykla buvo žinoma kaip Shoto mokykla, japoniškai Shotokan. Meistras savo karatė stilių sukūrė sujungęs dviejų pagrindinių Okinavos stilių technikas ir kata. To pasėkoje dabar Shotokan mokykla naudoja galingą Shorei mokyklos techniką bei kur kas lankstesnius Shorin mokyklos judesius.


Į viršų

Dziudo

judo

Dziudo imtynės – tai kovos menas ir sportinė disciplina, olimpinė sporto šaka. Dziudo sukūrė Jigoro Kano XIX a. amžiaus pabaigoje.

Dziudo bazinę techniką profesorius Kano užbaigė formuoti 1887 m., o pilna sistema užbaigta 1922 m. – Kodokan mokyklos 40-mečio jubiliejui. Tuo metu jam jau sukako 62-ji metai. Pažymėtina, kad profesorius Kano skyrė labai daug dėmesio imtynininkų gerosioms moralinėms ir psichologinėms savybėms ugdyti.

1883 m. Kano įsteigė atskirių (spalvotų diržų) sistemą, o 1900 m. – varžybų taisykles. [Pasaulio dziudo imtynių federacija buvo įkurta 1951 metais, liepos mėnesį. 1956 metais Paryžiuje įvyko dziudo pirmasis pasaulio čempionatas. Dabar tarptautinė dziudo imtynių federacija jungia 178 šalis. 1964 m. pirmą kartą dziudo imtynės buvo įtrauktos į Olimpinių žaidynių programą (Tokijuje). Moterų dziudo buvo pradėtas kultivuoti nuo 1980 metų, kai Niujorke buvo surengtas pirmas Pasaulio moterų čempionatas. Nuo 1992 metų moterų dziudo startavo Olimpinėse Žaidynėse.

Kitaip nei karate, dziudo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai. Kitaip nei aikido, dziudo imtynėse nenaudojamas spaudimas sanariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės. Kitaip nei kendo, dziudo imtynių metu nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Vietoj aukščiau išvardintų dalykų, dziudo imtynės paprasčiausiai vyksta tarp dviejų asmenų vilkinčių dziudo kimono. Imtynių metu oponentai tiesiog naudoja kūno balansą ir jėgą priešininkui išbalansuoti. Todėl tai yra paprasta ir saugu palyginus su kitomis kovos menų rūšimis, nes nėra kovos tikslo sužeisti priešininką. Dziudo yra dinaminė veiksmų sistema. Dziudo technikos praktikavimas padeda žmonėms vystyti pagrindines ir kertines fizines savybes daugeliu būdu. Dziudo padeda vystyti stiprybę, ištvermę, lankstumą, greitį, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Gynybos ir aktyvios atakos praktikavimas padeda tobulinti reakcijos laiką, koordinaciją ir susivaldymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni.

Kaip pastebi šiuolaikiniai dziudo ekspertai tikrasis dziudo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo. Dziudo moko kaip kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius. Dziudo moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo. Dziudo taip pat moko kaip nugalėti baimę, parodyti drąsą esant spaudimui. Varžybų metu ir kasdienių užsiėmimų metu ugdomas teisingumas ir sąžiningumas.


Į viršų

Sambo

combat sambo

Sambo – imtynių rūšis ir savigynos veiksmų sistema, sukurta Tarybų Sąjungoje, jungiant įvairių šalių kovos menų elementus.

Nuo 1972 m. vyksta tarptautinės sambo rungtynės. Sambo užsiima daugiau kaip 70 pasaulio šalių.

Pradžioje sambo buvo vieninga sistema, bet dabar yra penki visuotinai pripažinti stiliai:

  • sportinis sambo – stiliumi panašus į dziudo. Turi daug skausmingų veiksmų ir metimų stovint ir parteryje. Rungtynės panašios į dziudo, bet skiriasi tiek taisyklės, tiek protokolas bei uniforma. Sportinis sambo nuo dziudo skiriasi tuo, kad leidžiami bet kokie kojų laužimai, bet neleidžiami smaugimai. Daug dėmesio skiriama veiksmams parteryje ir privertimui pasiduoti.
  • savigynos sambo - artimas aikidžiutsu, džiudžitsu ar aikido. Savigynai nuo beginklių ir ginkluotų priešininkų skirtas sambo variantas. Daug sambistų savigynos sambo laiko ne atskira sistema, o kovinio sambo dalimi.
  • kovinis sambo – sukurtas kariškiams ir jų naudojamas. Kovinis sambo apima ginklų naudojimą, svarbi jo dalis - nuginklavimo technikos. Kovinio sambo rungtynės primena senąsias dziudo ir dabartinių mišrių kovos menų rungtynes. Koviniame sambo plačiai naudojamos tiek smūgiavimo, tiek imčių technikos. Pirmasis FIAS Pasaulio sambo čempionatas vyko 2001 m.
  • specialusis sambo - sukurtas armijos specnazui, milicijos OMON'ui bei kitoms tvarkos palaikymo pajėgoms. Specialiojo sambo stiliai skiriasi priklausomai nuo treniruojamiems žmonėms keliamų tikslų ir uždavinių, bet visi jie pagrįsti koviniu sambo. Terminas specialusis sambo yra gana naujas, juo vadina specialius kovinio sambo variantus.
  • Freestyle Sambo - amerikietiškas sambo variantas, 2004 m. suformuotas Amerikos Sambo Asociacijos (American Sambo Association; ASA). Šio sambo taisyklės nuo paprasto sportinio sambo skiriasi tuo, kad leidžiami smaugimai ir kiti vertimai pasiduoti, naudojami koviniame sambo. Kaip ir kituose sambo variantuose plačiai naudojami metimai ir greiti veiksmai parteryje. Smūgiavimas neleidžiamas, kad dziudoistai ir džiudžitsu kovotojai dalyvautų sambo rungtynėse.

  FClogo 4sportLT

 

Kovos menų centras "Smauglys". © Visos teisės saugomos, 2012-2015.